Birželio 18-ąją Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos didžiojoje salėje įvyko susitikimas su kraštiete, mistinės, filosofinės, tampiai susietos su realybe knygos paaugliams „Langas į begalybę" autore Aurelija Butkute-Buitvidiene. Marcelijaus Martinaičio viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriaus vedėja Jolanta Gudeikytė pasidžiaugė, galėdama pristatyti daugeliui vyresniosios kartos raseiniškių gerai pažįstamą viešnią, gimusią ir augusią Raseiniuose, baigusią Raseinių II vidurinę mokyklą (dabartinę Prezidento Jono Žemaičio gimnaziją). Aurelijos tėtis – Antanas Butkus buvo pirmasis Raseinių muzikos mokyklos direktorius. Knygos autorė – ilgametė matematikos mokytoja, gyvena ir dirba Jonavoje, yra išleidusi ne vieną metodinę matematikos knygelę, keletą fantastinių pasakų vaikams. Knyga „Langas į begalybę" – pirmasis, kaip sakė Jolanta, solidus ir rimtas autorės romanas, skirtas paaugliams.

Sielos žaizdas išgydė knygos rašymas

Pristatydama savo knygą, Aurelija ne tiek pasakojo apie knygos turinį, kiek apie įvykius, ženklus, netgi pranašingą sapną, lėmusį imtis plunksnos. Prieš keletą metų dukra Sigutė laukėsi dukrytės, o Aurelija – anūkės. Gyvenimas iškrėtė žiaurų pokštą – mergytė vos gimusi iškeliavo Anapilin. Su netektimi negalėjusi susitaikyti, Aurelija paguodos ir nusiraminimo ieškojo visur. Kaip ji pati sakė, religija jai mažai tegalėjo padėti, kadangi ji tarybinių laikų auklėjimo vaikas, o bandymai užsiimti kokia nors kita veikla – nedavė rezultatų. Nepadėjo ir psichologai nuraminti praradimo ir nevilties skausmo. Vieną naktį sapne išvydo angelo sparnais mergytę, nutūpusią ant lango užuolaidos, kuri „įlindo" į iškankintos močiutės sielą tardama, jog nereikia pergyventi, nes ji saugo ir globoja mamą, tėtį ir visus nuo demonų. Kas yra demonai, Aurelija žinojo iš perskaitytų fantastinių romanų, kuriuos labai mėgo. „Mokykloje aš daugiau skaičiau ne privalomą literatūrą, bet fantastinę, kuri buvo arčiau mano sielos", – sakė viešnia. Tai buvo ženklas pakilti aukščiau realybės, sukurti išėjusiai anūkėlei gyvenimą sielų pasaulyje. Vos pradėjusi rašyti Aurelija pajuto palengvėjimą, tarsi akmuo nuo pečių būtų nusiritęs... Knygos rašymas jai buvo vaistas širdyje atsivėrusiai ir ilgai kraujavusiai žaizdai užgydyti.

Įdomus ir pranašingas kitas ženklas. Vienas jos mokinys, dešimtokas Romas Kučinskas, gabus menininkas, atsisveikindamas su mylima mokytoja, nutarė jai padovanoti paties nutapytą paveikslą. Atnešė jų kelis, kad Aurelija išsirinktų jai labiausiai patinkantį. Visi jie buvo labai meniški, gilūs, tačiau vienai auklėtinei, kuri vienintelė žinojo apie tai, jog mokytoja rašo knygą, krito į akį būsimos knygos mintį atspindintis piešinys, kuriame nesunkiai įžvalgi akis pastebės angelu virtusį kūdikį, apraizgytą retežiais ir besistengiantį ištrūkti į... begalybę. Jaunuolis nieko nežinodamas apie autorės išgyvenimus pataikė tiesiai į dešimtuką. Būtent šiuo piešiniu ir iliustruotas knygos „Langas į begalybę" viršelis.

Kad laikui bėgant knyga įgavo vis didesnį „svorį", joje atsirado dar daug įdomių istorijų, išgyvenimų, pagrįstų tikrais faktais, Aurelija dėkinga ir trečiam atsitiktinumui ar ženklui. Kai knyga buvo parašyta ir beliko ją suredaguoti, dėl neatidumo ar atsitiktinumo ji visą knygos turinį iš kompiuterio pašalino, paspaudus netinkamą klaviatūros klavišą „Delete". Tada buvo labai apmaudu, tačiau tai davė ir teigiamų rezultatų. Iš naujo rašoma knyga subrendo, joje apsigyveno nauji veikėjai su savo gyvenimo istorijomis.

Knygoje autorė palietė labai daug temų, susijusių su įvairių socialinių sluoksnių, įvairių tikėjimų žmonių gyvenimais ir išgyvenimais, ypatingą dėmesį atkreipdama į neįgaliuosius. Galbūt todėl į susitikimą su raseiniškiais atvažiavo su jaunėle dukra Myja, kuri išraiškinga gestų kalba vertė mamos pasakojimus salėje esantiems neįgaliesiems. „Niekad negalvojau, kad kada nors ryšiuosi parašyti romaną, tačiau ilgametis darbas su paaugliais, asmeninė patirtis ir išgyvenimai nebetilpo krūtinėje, todėl visa tai sudėjau į knygą. Per paauglių gyvenimą aš norėjau parodyti, kad priimant teisingus sprendimus, reikia nueiti ilgą ir gana sudėtingą gyvenimo kelią", – sakė romano autorė.

Mes prisimename ir didžiuojamės tavimi, Aurelija!

Tarp negausiai į susitikimą atvykusiųjų malonu buvo matyti ilgametį Meno mokyklos direktorių, dabar mokytoją, Aurelijos tėčio mokinį ir gerą jos šeimos bičiulį Gintautą Grigalį, buvusias klasės drauges ir kitus raseiniškius, pažinojusius Aureliją Butkutę. Gintautas Grigalis prisiminė daug įdomių istorijų, susijusių su Aurelijos Butkutės šeima, o paskui maloniai viešniai padovanojo ekspromtu sukurtą muzikinį kūrinėlį. Už bibliotekai, neįgaliesiems padovanotas knygas dėkojo šių įstaigų atstovės, įteikdamos gėlių žiedus.

O mes, trys buvusios klasės draugės – Rūta, Genutė ir Rima – sakome:

– Ačiū tau, kad savo apsilankymu ir prisiminimais bent trumpam sugrąžinai mus į vaikystę, mokyklinius laikus, kad iš gyvenimo ne tik imi, bet labai daug jam atiduodi. Tikime, jog tai pirma, bet ne paskutinė tavo parašyta knyga. Mes prisimename ir didžiuojamės tavimi, Aurelija!

Rūta Gudžiūnienė